rukčioti

rukčióti, -iója, -iójo tr., intr., rū́kčioti, -ioja, -iojo raukyti: Nerukčiók snukį, manai, kad bijo Skr. Rukčiotum rūrą, į šaltą vandenį kišant J. Rukutė skaudėjo, rukčiót negalėjo JD243. Rū́kčioti veidą NdŽ.

◊ sùbinė (rūrà KlvrŽ, uodegà Krkl) rukčiója DūnŽ, Rdn, NmŽ vlg. ima baimė, baisu darosi: Subinė̃ rukčió[ja], grabe gulint, kad gyvo nepalaidotų Šts. Daba rukčió[ja] sùbinė – gaus pliupkos Krš.